Šiandien pats aktyviausias Lietuvos choreografas - Jurijus Smoriginas. Gaila tik, kad pastaruoju metu jo kūryba skleidžiasi ne Lietuvoje ir ne pagrindinėje Lietuvos Šokio scenoje - Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Ankstyvasis J.Smorigino kūrybos periodas prasidėjo 1987 metais, kai jis baigė Leningrado konservatorijos choreografijos skyrių (vadovas - Nikolajus Bojarčikovas, 1977 metais Vilniuje pastatęs Sergejaus Prokofjevo "Romeo ir Džuljetą", o po poros metų - Michailo Čiulakio "Dviejų ponų tarną"). N.Bojarčikovo spektakliai, ypač "Romeo ir Džuljeta", aštunto dešimtmečio pabaigoje padarė nemažą įtaką Lietuvos baleto menui. Tai buvo galimybė susipažinti su modernesne šokio kalba, šiuolaikinio baleto spektaklio dramaturgijos orientyrais. Panašiai mūsų choreografijos meną paveikė ir Vytauto Brazdylio "Baltaragio malūnas" - čia Jurijus Smoriginas šoko Girdvainį. Gali būti, kad būtent šis spektaklis paskatino jį imtis savarankiškos choreografinės kūrybos - 1981 m. jis sukūrė pirmą savarankišką kompoziciją "Kelias". Šią miniatiūrą inspiravo tuo metu Lietuvos televizijos muzikinių laidų režisiere dirbusi Tatjana Sedunova - ji pakvietė J.Smoriginą dalyvauti laidoje "Šoka jaunieji", kurioje buvo parodytas choreografinis fragmentas pagal Igorio Stravinskio "Lakštingalos giesmes" muziką {čia J.Smoriginas šoko su Rūta Railaite). Vėliau- šis fragmentas buvo išplėtotas iki vienaveiksmio baleto, kuris taip pat buvo sukurtas televizijai. Šokta gamtoje, basomis, su triko. Be paties J.Smorigino, čia šoko Elena Saskova, Rūta Railaitė, Vijolė Parutytė. 1983 metais panašiomis aplinkybėmis gimė kelios miniatiūros pagal Stasio Krasausko grafiką, pastatytos Valentinai Trasovai, Vijolei Parutyrei.

1986-aisiais, dar studijuodamas Leningrade, J. Smoriginas sukūrė "Serenadą" pagal Leonido Bernsteino Serenadą smuikui, styginių orkestrui ir mušamiesiems, "Requiem" pagal Franciso Poulenco Koncertą vargonams, orkestrui ir timpanams. Šias kompozicijas sujungęs su naujai sukurtomis -"Albos namais" pagal Iraklijaus Gabelio I simfoniją, "Fedrą" pagal Alfredo Schnittkes III koncertą smuikui ir orkestrui, 1988 m. gegužės 27 d. publikai parodė šiuolaikinių baletų vakarą "Keturios dramos". Šiuose spektakliuose išryškėjo savita, drąsiai klasikinę leksiką modernizuojanti baletmeisterio plastika, visaverčio artistiškumo siekis, mėginimas sukurti dramatiškai ir emociškai paveikias, tačiau vengiančias iliustratyvumo choreografines situacijas, taip pat muzikalumas bei sugebėjimas pažadinti kiekvieno šokėjo individualius sugebėjimus. Susiformavo savotiška "trupė trupėje" - Vijolė Parutytė, Rūta Railaitė, Aušra Gineitytė, Jūratė Sodytė, Vytautas Budra, Raimundas Maskoliūnas. Ryškų "Albos namų" Adelos vaidmenį choreografas paruošė su tuomet dar Baleto mokykloje besimokančia Laima Petersonaite; "Fedroje" šoko Loreta Bartusevičiūtė ir Jonas Katakinas.

Pirmas didelis J.Smorigino darbas Lietuvos operos ir baleto teatre - Osvaldo Balakausko "Makbetas" (premjera - 1989 m. sausio 27 d., scenografas - Adomas Jacovskis, kostiumų dailininkė - Aleksandra Jacovskytė). Spektaklis, nors dramaturgiškai netolygus, buvo ryškiai šiuolaikiškas tiek muzika, tiek choreografija, tiek scenovaizdžiu bei kostiumais. Galima teigti, kad jame susijungė tuo metu pažangiausios Lietuvos muzikinės ir teatrinės kultūros pajėgos. Spektaklį labai vertino pats kompozitorius O.Balakauskas, dirigentai Jonas Aleksa, Alvydas Šulčys. Buvo surasta įdomių, efektingų sceninių metaforų - pavyzdžiui, didžiulis audeklas, į avansceną tempiamas kordebaleto, simbolizavo Makbetą užgriūsiančią nusikaltimų naštą. Spektaklyje šoko J.Smorigino artistai: Ledi Makbet - Aušra Gineitytė, Jelena Grišvina, Makbetą- Genadijus Skorobogatovas, Hekatę - Vljolė Parutytė, Jūratė Sodytė, Žudiką - Vytautas Budra ir ką tik Baleto mokyklą baigęs Viktoras Karpušenkovas.

1989 m. gruodžio 30 dieną įvyko Broniaus Kutavičiaus baleto "Paskutinės pagonių apeigos" premjera. Šio kūrinio istorija gana sudėtinga - prieš porą metų į planus buvo įtrauktas B. Kutavičiaus spektaklis "Pasaulio medis", kurį pagal Sigito Gedos libretą turėjo statytį V.Brazdylis ir scenografas Henrikas Ciparis. Dėl įvairių priežasčių spektaklį su jau beveik paruošta scenografiją perėmė J.Smoriginas. Jis pakeitė spektaklio libretą: poetiška, abstrakti, simbolinė, tačiau gana deklaratyvi ir jau atsiliekanti nuo tuometinio choreografijos meno libreto dramaturgija įgavo keletą konkrečių siužetinių atspirties taškų - pasinaudota legenda apie Vilniaus įkūrimą, taip pat Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaites meiles istorija. Greta šių konkrečių istorinių personažų trečiajame spektaklio paveiksle veikė Elžbieta Habsburgaitė, o visas scenas sujungė Frakas - išgalvotas personažas, paskutiniame paveiksle virstantis Bona Sforca. Barboros laidotuvės tapo simboliškomis, plastiškai efektingomis "paskutinėmis pagonių apeigomis". Spektaklio libretas nebuvo dramaturgiškai tolygus, choreografija ir spektaklyje ryškinamos idėjos disonavo su apibendrinta, dekoratyvia scenografija. Kritikai premjerą sutiko gana skeptiškai. Vis dėlto spektaklyje būta pavykusių choreografinių epizodų - ypač Merginos-Paukštės, Vilniaus Mergeles ir Barboros paveikslai, kuriuos įkūnijo tuomet tik ką teatre pradėjusi Šokti Eglė Špokaitė, solo numeriai, taip pat finalinė raudotojų scena, dariusi įspūdį minimalistiniu monumentalumu.

Nuo 1990 metų J.Smoriginas pradėjo gana intensyviai kurti kitose šalyse - su Taline dirbusia šiuolaikinio šokio trupe "Nordic Star" pastatė L.Summeros "Vėjo pabučiavimus", taip pat "Albos namus"; pastarąjį spektaklį kartu su "Requiem" 1992 metais perkėlė į Kišiniovo operos ir baleto teatrą.

1994-aisiais prasidėjo gana vaisingas choreografo darbas su kitų Lietuvos miestų baleto trupėmis - Klaipėdos muzikiniame teatre pastatytas pramoginis, tačiau stilingas, grakštus Johanno Strausso "Žydrasis Dunojus", 1994 m. gruodžio 23 dieną Kauno muzikiniame teatre įvyko "Ispaniškų vedybų" pagal Ludwigo Minkuso ir E.Waldteufelio muziką premjera. 1995-aisiais "Pokalbius" pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziką J.Smoriginas pastatė su Turku konservatorijos šokio specialybės studentais, "Šokančias moteris" pagal Al D.Helos muziką - Tamperėje. Darbas su suomių šokėjais suteikė progą choreografui susipažinti su kitokia šokėjų mokykla, o artistai, nevaržomi griežtų klasikinio šokio taisyklių, sugebėjo jautriai, savitai improvizuodami perimti plastinę J.Smorigino judesių sistemą. Tais pačiais metais spektaklis "Nuo pasakos iki pasakos" pagal Oskaro Nedbalo muziką sukurtas Čekijoje, Usčio prie Labos teatre.

1996 m. lapkričio 8 dieną Taline, teatre "Estonia" įvyko Georges'o Bizet-Rodiono Sčedrmo "Karmen" premjera. Choreografiją sukūrė J.Smoriginas, Karmen vaidmenį atliko ryškiausia šiandieninio Estijos baleto žvaigždė Kaie Korb.

1996 m. balandžio 18d. Vilniuje surengtame J.Smorigino kūrybos vakare buvo parodytas didesnės apimties "Ketvirtas veiksmas Margaritai" pagal Gustavo Mahlerio muziką. Kaip ir kitiems dramaturgija paremtiems J.Smorigino kūriniams, "Ketvirtam veiksmui" pritrūko vientisumo, spektaklis pulsavo ryškiai, erotizuota energija, ir buvo nebloga proga savo artistinius sugebėjimus parodyti artistams Eglei Špokaitei, Mindaugui Baužiui, Edvardui Smalakiui, Aurelijui Daraškevičiui.

1996 m. spalio 31 d. Klaipėdoje J.Smoriginas sukūrė choreografiją Carlo Orffo oratorijai "Carmina buraną", kitais metais ten pat - Maurice'o Ravelio "Bolero", kur pagrindinę partiją atliko Loreta Bartusevičiūtė; tuo pat metu parodyta ir operinė-baletinė kompozicija "Puota Valpurgijos kalne" pagal Charles'io Gounod muziką.

Su Maurice'o Ravelio muzika J.Smoriginas trumpam sugrįžo į Nacionalinį operos ir baleto teatrą- 1997 m. liepos 3 d. kartu Thomo Schillingo ir Krzysztofo Pastoto spektakliais buvo parodytas J.Smorigino sukomponuotas M.Ravelio baletas "Dafnis ir Chlojė". Spektaklyje buvo nemažai išraiškingų scenų, epizodų, duetų, kuriuos šoko Rūta Jezerskytė. Kristina Kanišauskaitė, Mindaugas Baužys, Živilė Baikštytė, Aurelijus Daraškevičius. Tais pačiais metais Tartu teatre "Vanemuine" J.Smoriginas sukūrė dviejų veiksmų .spektaklį "Madame Bovary" pagal Benjamino Britteno, Heino Ellerio, Edwardo Elgaro muziką (premjera - 1997 m.lapkričio 8 d.). Spektaklis pasižymėjo stilistiškai vientisa estetika, emocingu dramatizmu, išradinga, muzikalumu ir intuicija paremta plastika, minimaliu latvio Karlio Freibergo scenovaizdžiu.

1998-aisiais J.Smoriginas vadovavo Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupei ir sukūrė net tris baleto spektaklius - B.Pavlovskio "Snieguolę ir septynis nykštukus" (premjera - kovo l d.), "Artisto gyvenimą" pagal Hectoro Berliozo "Fantastinę simfoniją" (premjera - rugpjūčio l d.), o metų pabaigoje atnaujino Johanno Strausso "Žydrąjį Dunojų" (premjera- gruodžio 31 d.).

Intensyviai dirbdamas Klaipėdoje, 1998 m. J.Smoriginas sukūrė vieną spektaklį Kauno muzikiniame teatre. "Šokių salė" pagal Astoro Piazzollos muziką (premjera- balandžio 25 d.) rėmėsi prieš keliolika metų sukurto Etore's Scolos filmo "Balius" dramaturginiais principais. Čia nebuvo ryškesnio siužeto, spektaklį sudarė atskiri šokio epizodai, nuotaika artimi prieš porą mėnesių Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Anželikos Cholinos pastatytoms "Moterų dainoms".

Nemažas 1999 metų darbas sukurtas vėl Klaipėdoje - tai 2 veiksmų baletas "Romeo ir Džuljeta" pagal to paties pavadinimo Hectoro Berliozo simfoniją (premjera - rugpjūčio l d,). Sudėtinga, dramatiška muzika leido choreografui sukurti stilingą, vientisą spektaklį, kuriame veikia ne tik šokėjai, bet ir choras bei operos solistai. Spektaklyje įdomiai sukomponuotos choro mizanscenos, plastiškai visavertės baleto artistų scenos, ypač spektaklio pradžia: tyloje vyksta dvikova, kurioje nudurtojo aimana yra ir ženklas dirigentui pradėti spektaklį. Spektaklis buvo sumanytas Rūtai Jezerskytei ir Mindaugui Baužiui, tačiau šiuos planus teko keisti ir pakviesti į spektaklį Rygos nacionalinės operos solistus Viktoriją Izotovą bei Marianą Butkevičių.

Naujausias didelis J. Smorigino darbas buvo sukurtas ne Lietuvoje - Estijos nacionalinis teatras "Estonia" pakvietė jį statyti Rodion Sčedrmo "Anos Kareninos" (premjera - 2000m. balandžio 20 d.; apie šį spektaklį "Literatūra ir menas" išsamiai rašė balandžio mėnesį).

Didiesiems J. Smorigino spektakliams įtaiga, koncentruota menine, dramaturgine mintim prilygsta, o kartais juos ir pranoksta maži choreografiniai kūriniai. Jų J.Smoriginas sukūręs nemažai. Bene pirmieji - 1986 metai parodyti Benedetto Marcello "Adagio", Osvaldo Balakausko "Paukštė vėjyje", Carlo Maria Weberio "Pas de trois". 1988-aisiais Loretai Bartusevičiūtei ir Jonui Katakinui sukurta "Pieta" pagal Gustavo Mahlerio muziką. Vėliau šią kompoziciją šoko ir Živile Baikštytė su Mindaugu Baužiu. Labai įspūdingas buvo "Monologas", kurį J. Smoriginas pastatė Vijolei Parutytei pagal Dariuso Milhaud muziką, taip pat Sergejaus Rachmaninovo "Ilgesys".

Kūrybingas J.Smorigino veiklos laikotarpis susijęs su Eglės Špokaitės talento iškilimu - 1994 metais jai ir Edvardui Smalakiui jis; sukūrė "Duetą balsui" pagal Gustavo Mahlerio muziką, kurį artistai šoko tarptautiniame baleto konkurse "Arabesk 94" Permėje (Rusija). Pavyko ir daug kur buvo šokta kompozicija"Iš baleto apie Karmen" pagal Georges'o Bizet-Rodiono Sčedrmo muziką - už šio darbo choreografinės formos originalumą tarptautiniame jaunųjų baleto šokėjų konkurse "Maja" Sankt Peterburge J.Smoriginas apdovanotas Sankt Peterburgo konservatorijos choreografijos katedros prizu.

1994 metais Baleto mokyklos mokinė Rūta Jezerskytė Lozanos baleto konkurse atliko "Lapą vėjyje" pagal Antonio Vivaldi muziką,1995-aisiais Mindaugas Baužys, dalyvaudamas tarptautiniame baleto konkurse Helsinkyje,šoko J. Smorigino kompoziciją "Narcizas", sukurtą pagal Samuelio Barberio muziką. 1996 metais, dalyvaudami tarptautiniame baleto ir modernaus šokio konkurse Nagajoje (Japonija), E.Špokaitė ir E.Smalakys atliko "Somnambulus" (pagal Nedo Roremo muziką).

Sėkmė lydėjo ir 1996-ųjų kompoziciją pagal Jules'io Massenet muziką "Mano gyvenimas", kurią choreografas dedikavo vienai pirmųjų Lietuvos balerinų Olgai Malėjinaitei ir kurią su retu įkvėpimu įkūnijo Rūta Jezerskytė. Balerina, pristačiusi šį darbą 1998 metų tarptautiniame baleto konkurse Džeksone (Jungtinės Amerikos Valstijos), buvo apdovanota Sidabro medaliu. Šiame konkurse R.Jezerskytė Mary Wigman stiliumi (tik ant puantų) šoko ir ekspresyvią. J.Smorigino kompoziciją "Mergaitė su geltonomis pirštinėmis" pagal fortepijoninę Olivier Messiaeno muziką.

Ryškus kompozicijos "Mano gyvenimas" dramatizmas pagrįstas stulbinančiu muzikalumu, jo idėja paprasta, bet labai įtaigi. Choreografo apmąstymų centre- trumpas, trapus ir skaudus artisto gyvenimas, trunkantis ne iki paskutinio atodūsio, bet iki paskutinio reveranso. R.Jezerskytė sugebėjo itin talentingai perteikti J.Smorigino sumanymą tiek prasmės, tiek plastikos požiūriu, supynė absoliutaus grožio amžinybę su dirbtinėmis rampos šviesomis iš tikrojo gyvenimo išplėstos akimirkos šešėliu, jausmingą kartėlį pavertė įtaigia menine tiesa.